2010 06 29 Verslo žinios: Kam, kiek ir už ką kompensuojame
VŽ nuomonė. Brangus administravimas
Kam, kiek ir už ką kompensuojame
Autorių teisių gynėjai, Kultūros ministerijos padedami, toliau stumia Seime Autorių teisių ir gretutinių
teisių įstatymo pataisas, kurios leistų pirmą kartą Lietuvoje apmokestinti kompiuterius, mobiliuosius
telefonus ir kitą buitinę įrangą. Tą, kurią galima naudoti garso ir vaizdo kūriniams atgaminti asmeniniams
tikslams. Įstatymo pataisos sukėlė daug abejonių ne tik vartotojams, bet ir verslininkams – Lietuvos
smulkiojo ir vidutinio verslo taryba (LSVVT) prašo parlamentarų nesvarstyti pateikto projekto, kol pagal
tarybos siūlomą metodiką nebus atliktas išsamus tyrimas siekiant nustatyti, ar pinigai, surenkami už tuščias
laikmenas, grindų ir aikštelių plotus, už kopijavimo aparatus, tikrai patenka tiems autoriams, kurių kūrinius
galimai kopijavo, atkūrė ar panaudojo asmeniniais tikslais šalies gyventojai. Verslininkai šioje srityje
pasigenda skaidrumo.
Arturas Mackevičius, LSVVT pirmininko pavaduotojas, teigia esąs įsitikinęs, kad
„teisingas kompensavimas absoliučiai nėra įmanomas, nes niekas niekada neturėjo ir neturės tikslių duomenų,
kokių autorių kūrinius (o jų yra milijonai) asmeniniais tikslais kopijavo laikmenų ir atkūrimo technikos
savininkai, ir ar iš viso techniką naudos autorių kūriniams kopijuoti“. Kitaip tariant, mokestis imamas a
priori – susimokėti turėsime už galimybę. O jei technika nebus naudojama autorių kūriniams kopijuoti? Ponui
Mackevičiui kyla teisingas klausimas – ar tokiu atveju laikmenų ir įrangos savininkui bus kompensuojama
permokėta mokesčių suma?
Neatmetama galimybė, kad ir vadinamoji „teisinga kompensacija autorių teisių turėtojams“ yra paprasčiausia
fikcija. Kas ir kaip gali suskaičiuoti, kokių autorių kūrinius įsirašo Lietuvos gyventojai – tad kokių
autorių laukia ta vadinamoji „teisinga“ kompensacija? Tarkim, koks nors pilietis, garsiojo Stingo kūrybos
gerbėjas, įsirašinėja tik jo dainas. Tačiau mokestis, surinktas už gerbėjo laikmeną, gali atitekti kuriam
nors Lietuvos atlikėjui, kurio net neketinama klausyti, juolab – skatinti jo kūrybą. Tokia galimybė reali,
nes jei Stingas, nei laikmenos ar įrangos turėtojas apie tai nieko nesužinos – skaidraus pinigų judėjimo nėra
numatyta. O kai nėra skaidrumo, iki korupcijos – vienas žingsnis.
Nėra viešumo ir mokesčius renkančios Autorių teisių asociacijos veikloje – išlaidų paskirstymas laikomas
nevieša informacija – tokį atsakymą iš Kultūros ministerijos išgirdo LSVVT, raštu paprašiusi įvardinti
surenkamas sumas ir autoriams išmokėtą atlygį. Mokesčius mokėti turime, o kur jie keliauja, tai jau ne jų
mokėtojų reikalas (dabar mokame tuščios laikmenos mokestį). Tad visiškai logiškai skamba Mindaugo Kiškio,
Mykolo Romerio universiteto profesoriaus, abejonės dėl tokių mokesčių būtinybės – jei jie renkami ir
naudojami neskaidriai. „Jei LATGA-A per metus visiems 3.500 autorių padalintų surinktus 15–16 mln. Lt,
autoriai turėtų gauti kur kas solidesnes sumas, nei neoficialiai minimi 12 Lt vienam autoriui per metus“, –
piktinasi p. Kiškis (VŽ, 2010 06 22).
Pasirodo, kad ir LATGA-A administravimo išlaidų niekas nekontroliuoja. O jos siekia net 23,5% nuo surinktos
mokesčių sumos. Jei mokesčio administravimas suryja ketvirtadalį sumos, ar verta jį rinkti? Verta nebent
tiems, kurie puikiai veši ir ketina dar labiau suklestėti priėmus minėto įstatymo pataisas.
« atgal
| 
